„Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ ( Jn 20, 20)
Sekminių šventės į mūsų sielų namus atneša ramybę ir palaimą, kad esame ne vieniši žemiškos kelionės piligrimai šiame ūkanotame, tai pragiedrėjančiame bei greitai besikeičiančių įvykių pasaulyje. Bažnyčia šioje kelionėje kiekvienam iš mūsų galėtų priminti saugaus laivo simbolį. Šio laivo įgula – tai kiekvienas iš mūsų, o laivo vadas – Šventoji Dvasia. Gyvenimas šiandien kaip niekad pilnas įvairių potvarkių ir taisyklių. Kokie potvarkiai galėtų būti skirti Šv. Dvasios laivo įgulai?
Tai Šv. Dvasios dovanos. O jų esama net septynių: Išmintis, Supratimas, Patarimas, Tvirtumas, Žinojimas, Maldingumas, Dievo baimė.
Sutvirtinimo sakramentą priimame gyvenime tik vieną kartą puikiai suvokdami jo svarbą žmogaus ir Bažnyčios gyvenime. Tačiau gyvename dažnai kasdieniais rūpesčiais, kurie daugiau arba mažiau nedovanotinai uždengia dvasinių slėpinių neįkainojamą prasmę mūsų kasdienybėje. Todėl Sekminių šventė tinkamas metas atnaujinti savo dvasinį ryšį su Dievu, pabandyti išgyventi tą sandoros atnaujinimą Dievuje, patirti kažką panašaus, ką išgyveno mūsų tikėjimo patriarchai Nojus, Mozė ir galop apaštalai, kai ant jų nužengė Šv. Dvasia lyg ugnies, lyg balandžio pavidalais.
Ugnies simbolis Sekminių stebukle turėtų būti suprastas kaip pasiuntinybė tęsti Jėzaus pradėtą darbą asmeniškai ir kartu su visa Bažnyčia. Čia dvasinis apsiblausimas, abejingumas ir neryžtingumas tikrame krikščionio sielos paveiksle neturėtų užimti net menkiausios vietos.
Balandžio simbolio prasmė gerai žinoma dar nuo patriarcho Nojaus laikų, kai balandis su šakele pranešė Nojaus laivo įgulai apie tvano pabaigą.
Sekminių šventės stebuklas kiekviename iš mūsų turėtų atspindėti Jėzaus mokymo, taikos ir ramybės nešėjų dvasią šių laikų neramiame ir vis labiau nusigręžiančiame nuo Dievo pasaulyje.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
