Lūkesčiai
Prasidėjo taip vadinama Didžioji savaitė. Už kelių dienų – ir Velykos. Su vėluojančiu pavasariu šiemet vėlyvos ir Velykos. Jei per Verbų sekmadienį, kur kas ankstyvesnį, jau švytėdavo pamiškės nuo žibučių ir kitų pavasario pirmųjų žiedelių, tai šiemet dar to nebuvo. Mėlynakę žibutę galima rasti tik saulės atokaitos pasiekiamose vietose. Na, gal dabar, išvalius pamiškes nuo nevaleikų primestų šiukšlių, ir augalėliai galės išvysti saulę.
Prieš taip svarbias šventes įvyko ir dideli įvykiai rajone. Ne tik verslininkai išsirinko naują prezidentą, bet ir viso rajono gyventojai turime naują valdžią. O iš jos tikimės ir naujų arba senų, bet gerų darbų. Gerų tiek miestiečiui, tiek kaimo žmogui. Neveltui gal tam atstovaus du vicemerai: vienas miestui, kitas – kaimui. Ir pirmasis posėdis, nežiūrint mažumos aktyvistų pažertų kompromituojančių klausimų ir pastabų tada dar būsimiems valdžios atstovams, praėjo, galima sakyti, net puikiai. Aišku, neišvengta mažų klaidelių, bet, kai tokie posėdžiai vyksta tik kas ketverius metus, jos atleistinos. O dar šiemet ir naujovė – priesaikos. Seniems politikos vilkams, nors jie taip pat prisiekė pirmą kartą, aplinkinių dėmesys ir įtampa nesutrukdė. Kiek labiau jaudulys pakišo koją kai kuriems iš naujų Tarybos narių. Bet tai, tikėtina – ne iš blogos valios. Didesnę atsakomybę už savo einamas pareigas turėjo jausti šalia buvę ir priėmę politikų priesaikas.
Viešumoje labai eskaluojamas faktas dėl to, kad viena Tarybos narė skaitė antrąjį, kaip ir leidžiama pasirinkti, priesaikos tekstą. Dar posėdyje, jai užbaigus skaityti, pasigirdo iš salės replika, įvardijanti vienos sektos pavadinimą. Bet argi žmogus neturi teisės rinktis? Dar net nespėjusią kojų apšilti naują politikę skubame pasmerkti. Už tai, kad ji elgiasi kitaip, išskirtinai nei dauguma, tačiau be veidmainystės, ko negalima pasakyti apie kai kuriuos iš daugelio.
Daug neigiamybių jau teko išgirsti ir naujos valdžios adresu. Dar net nežinome, kaip ji dirbs, kas mums patiks, o kas ne. Jie patys dar ne viską žino, ne viską susidėlioję. Turbūt kaltas lietuviškas mentalitetas: visur ieškoti blogio, viską tapyti juodom spalvom. Ir nuo to kenčiame patys. Dabar, kaip niekad, pats geriausias momentas pamiršti senos valdžios darbelius ir tikėtis, jog vis tik Mažeikiai atsigaus. Jiems pasisekė bent iš dalies ištrūkti iš buvusių valdininkų savanaudiškų gniaužtų. O jei naujoji valdžia, anot vieno laikraščio skaitytojo, paisys keturių punktų – bendruomenės nuomonės, lėšų įsisavinimo, kokybės bei personalinės atsakomybės – Mažeikiai būtų miestas, į kurį jau norėtųsi sugrįžti.
Vilties ir tikėjimo... šv. Velykų proga!
