Jėzaus krikštas
„Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3,17)
Švenčiame Jėzaus krikšto sekmadienį. Jeigu nesame vieni iš tų, kurie į bažnyčią ateiname per gyvenimą tik tris kartus: pasikrikštyti, susituokti ir pasilaidoti, o tai reiškia – vieną kartą apsilieti vandeniu, kitą kartą gauti ryžių krušą, o trečią kartą gulti į purvą, tuomet šis Kristaus Krikšto sekmadienis turėtų būti ypač svarbus permąstant savo, kaip krikščionio, gyvenimo prasmę.
Šiandienos pasaulyje, kuriame karaliauja nežabota laisvė rinktis, individualizmas ir vengimas bet kokių įsipareigojimų, nieko bendro neturi su tikru ir giluminiu krikščionio pašaukimu. Šiandien net aukščiausius valstybės asmenis, paklaustus apie savo ryšį su Dievu, su tikėjimu, dažnai galime išgirsti postringaujant, kad tai yra gilus, asmeninis ir privatus reikalas, kurio nevalia kam nors parodyti ar kaip nors pagrįsti. Tačiau Jėzus, būdamas Dievo Sūnus, savo krikštu Jordano upėje atsistojęs į vieną gretą su eiliniu žmogumi ir nusidėjėliu, apreiškė esminę krikščionybės formulę: jeigu nori būti Jėzaus mokiniu, Jo dvasios žmogumi, krikščioniu, esi pašauktas gyventi atvirą, o ne paslėptą gyvenimą. Būtent Jordano upės Jėzaus krikšte pirmą kartą apsireiškia visa dieviška Trejybė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Lygiai taip pat per krikštą kiekvienas pareiškiame, kad mano viso gyvenimo Viešpats yra Dievas. Kad mano kūnas ir visas mano gyvenimas yra Dievo šventovė. Anot apaštalo Pauliaus: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!” (1 Kor 6,19-20).
Kai XIX a. viduryje raupsų liga išplito Havajų salyne, vietos valdžia visus raupsuotuosius patalpino vienoje tolimoje Molokų salelėje. Raupsų aukos buvo staiga ir netikėtai išplėštos iš gimtos ir artimos aplinkos, pasmerktos lėtai mirčiai atskirtyje nuo gimtų namų ir artimųjų. Tada į krikščionybės istoriją visiems laikams įžengė jaunas belgų kunigas Damien De Veuster, paprašęs ir gavęs leidimą vykti į šią tolimą nevilties bei mirties paženklintą salą skelbti Evangeliją. Iš pradžių nuo nelaimėlių laikęsis per atstumą jis suprato, kad šitaip nieko gero nepasieks, kad ir kaip norėdamas palengvinti pasmerktųjų skausmą ir ligos kančias. Norėdamas būti vienu iš jų, privalai būti šalia ir kartu. Tapęs vienu iš jų, jis atnešė vilties spindulėlį į kiekvieną raupsų ligos sugriautą gyvenimą. Tarp raupsuotųjų jis tapo vienu iš jų, kuris ne pasitraukė, bet atėjo, kad išgelbėtų, kad gintų nuskriaustųjų reikmes, kad kalbėtų su valdžia jų balsu ir skausmu.
Jėzus savo krikštu Jordano upėje tarytum prabyla į kiekvieną iš mūsų sakydamas: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
nu ir ka tas belgu kunigas? isgyde raupsus sventintu vandeniu?
uztenka viduramziais ikvizicija stabde zmonijos vystymasi ir grazius bei protingus zmones ant lauzo degindavo. Dabar tesiat proto inkvizijas 
Dievas yra kazkokioj formoj kazkokiu vardu, bet ne toks koks jusu pasaku knygutese tamsuoliams 