Pavasaris

Apsimetęs dvelksmu tarsi angelas,

Gulbės šviesumo,

Saulės šiltumo,

Vėjo švelnumo,

Dangaus tyrumo,

Motinos žemės duris

Rakina pavasaris,

Kasdieniniu lietumi

Skalaudamas žiemos likučius.

Tai džiaugsmo virpesys,

Širdy atbundantis,

Nes ir diena vis ilgesnė,

Ir saulutės spindulys šiltesnis,

Ir žibutės nerimas kasdien didesnis,

Kada gi išsitiesus visu savo ūgiu.

Ir karklas dūsauja,

Kaip greičiau pasipuošus geltonu apdaru.

Ir ieva lūkuriuoja eilės

Išskleisti baltą žiedų skraistę.

Priimkime pavasarį į savo širdis,

Ištroškusį išsisakyti kiekvienam:

Mažyliui švelnaus vėjelio dvelkimu,

Suaugusiam tapšnojimu

Lietaus lašais per petį,

O pagyvenusiam vakarės saulės nusilenkimu.

Sutikime pavasarį, kur esame,

Išgirsdami nuostabųjį Ventos čiurlenimą,

Pušyno dainų virtinę,

Pempės įkyruolės sveikinimą gyvą,

Gegutės kukavimą

Ir lengvą lengvą žemės alsavimą.

Sutikime pavasarį, kur esame...

Tyla

Tyla, nematomoji ir negirdima,

Tyla, stebuklo vainiku apipinta,

Tyla tyliausioji,

Maldauju, pasigailėk,

Atverk duris greičiau –

Kentėti triukšmo negaliu ilgiau.

Tyla, bespalve ir bekvape,

Neužsidaryk,

Širdies ritmu maldauju:

Praverk nors truputėlį nematomas duris.

Tegul pro jas ramiai ateina,

Kam ateiti lemta,

Iš mėnulio pilnaties,

Iš žvaigždės vakarės,

Iš rasojančio dangaus,

Iš vėjo gūsio žvarbaus

Ir iš tylinčio žmogaus.

Duoti

Duoti – ne kažko netekti,

Ne nuskursti,

Ne aukotis, ne prarasti,

Ne elgeta tapti.

Duoti verkiančiam mažyliui

nosinaitę, meilės siūlais nėriniuotą.

Duoti pavargusiam petį, nors ir

skausmų nukamuotą.

Parodyt paklydėliui kelią, tiesiausią,

o ne vingiuotą.

Duoti trokštančiam vandens stiklinę,

stiprybės burbulais apvainikuotą.

Ištiesti paslydusiam ranką,

nors ir ne baltą - nuo darbo randais išvagotą.

Ir taip duoti duoti duoti,

ne kaip avansą už gavimą,

o kad išreikštum savo gyvybingumą...

Duoti, kad jaustum

pragyvento laiko ilgumą...

Mintie

Mintie, dažniausiai tu aplankai mane tada, kai baigiasi diena,

Kai saulė nebedovanoja auksinių spindulių,

Kai žemė nakčiai užsimerkia, kai debesys sapnuoja,

Kam rytoj padovanos lietaus lašų.

Mintie, tu beldiesi į mano smegenis, į sielą,

Ieškodama gražaus,

O prisibeldusi nesi akla ir viskam abejinga,

Stebi, kokia aš, ar many yra nors kiek įdomaus,

Nes tau svarbu, kas ir kaip, kokiam inde priglaus.

Mintie, mano sielos vartai tau visada atviri,

Mano prieglobstį dieną ir naktį rasti gali.

Aš apgyvendinsiu tave, kaip geriausiai sugebėsiu,

Kad gyvenimą kuo ilgesnį ir prasmingą turėtum.

Mintie, nepraskrisk pro mane, kai vietos ieškosi,

Aš tau šiltą ir švarią paruošiu,

O paskui, jei panorėsi, įpinsiu į poezijos eiles

Ar apgyvendinsiu paveiksle tapydama žėrinčiu Italijos smėliu

Ir spalvingiausia Lietuvos – Gimtinės žemele.

Laikas

Laikas – nežinomo ilgio gyvenimo upė

vingiuotais krantais,

apaugusi įsimylėjėliais medžiais,

krūmokšniais, laukų gėlėm, meldais

ir rūpesčiais, dar neišgyventais,

žmogaus minčių nepaliestais.

Laikas, neįvertintas, nesuprastas,

nuo ašarų akim paraudusiom –

vienišas...

Laikas, vėjais paleistas.

Laikas, neįkainojamas perlais,

neįvertinamas jokiais pinigais,

-  nenuperkamas,

-  neišmeldžiamas žodžiais gražiais,

-  neapčiuopiamas,

-  neapglėbiamas,

-  nebučiuojamas,

-  neliečiamas,

-  neglostomas vėjo gūsio,

-  nematomas,

-  negirdimas,

-  nenuspėjamas, kai netiki pranašais,

-  nestovintis vietoje laikas.

Geriausias laikas išnaudotas tam,

kam Aukščiausias žmogų į žemę atsiuntęs...

Laiškas tėčiui

Tėve, Tu laukei manęs svajodamas,

Kad būsiu tavo šviesia ateitimi.

Tėve, tu laukei manęs nekantraudamas ir tikėdamas,

Kad vaikai – gyvenimo laimė.

Tėve, norėčiau ir šiandieną

Būt maža mergytė

Ir šiandien norėčiau

Prie tavo skruosto glaust galvytę.

Tėve, ir šiandien norėčiau

Tave, belaukiantį vaikų, matyti,

Ir šiandien norėčiau

Tavo žilą galvą glostyti,

Tavo patarimą, patirtimi subrandintą, dar kartą išklausyti,

Tavo akyse džiaugsmo žiburį matyti,

Tavo delnuose raukšleles suskaityti.

Ką privalėjau, bet nesuspėjau,

Norėčiau šiąnakt Tau sapne pasakyti.