Dienos nuotrupos
Mano galvoje 1000 skalbėjų,
mazgojančių blogas mintis –
gėris užtvindo visą kūną.
Plūduriuoja viltis gyventi.

Dangus užsitraukęs plėvele – nebylus.
Smilgos šauna aukštyn lyg strėlės į dangų –
beldžiuosi vidun.
Saulė žiovauja, akys susiaurėja, susigėsta ir nuskuodžia
lyg lenktyninė mašina.
Gėlės prasiskleidžia – purpteli ir nuskrenda,
palikdamos paukščio šešėlius.

Šiluma apsigyvena kiekviename raumenėlyje.

2009m.

Birios Pakutuvėnų dienos
Saulės įkaitintos bažnyčios
plytos šildo visus,net žvarbiausią naktį.

Tolumoje mojuodami kryžiai kviečia
Dievo link.
Čia Pasimatymas su Dievu,
kur monologai tampa dialogais.

Pabirusi malda po laukus
vakare kyla rūku paliesdama kryžiaus viršūnę,
skverbiasi Dievo link.

Pakutuvėnų saulė, nuplaunanti sielą,
sudygsta ir pražysta taika –
kas rytą atgimsta dovana – dar viena diena.

Apsigaubęs tyla lieka tik jausmas,
pašautas aukštyn vaivorykštės plentu.

Kas vakarą įsisukęs į antklodę
kadruoju dar vienos dienos akimirkas.
Vainikuodamas dieną
sukalbu odė gyvenimui.

2009m. Vasara

Mano akys išskrenda
lyg du žali paukščiai
išgirdę giesmę rudasparnių.

Didžiulis kuklumas suspaustas drąsiose rankose.
Sužeista asmenybė apgaubta Dievo meilės
Giedoja giesmę peraugančia į besąlygiškumą

Pasivaikščiojimas teatro bateliais
per dailininko paletę nudažant sceną juodai.
(Taip pagalvojau, kaip nuostabu tai daryti būtu kartu.)

Mūsų laiko minutes sulesė ryto balandžiai,
kuriuos matysiu būdamas bet kur.

Trūskava 2010 m.

Vėl mintyse sninga vasaroms
Dangoraižyje įstrigusi saulė,
Kelia iš lovos gyventojus.
Debesys klibina saulę,
Bando iškrapštyti laukan.

Įsikabinu vėjui už parankės,
Vaikštinėju po saulėtą ruožą.
Gatvės muzikantas surištas styga,
Dainuoja laisvės himną.

Giesmė įsirango ausyje,
Kaip šuo savo gulte.
Šlapia nosimi badydamas
mano jausmus.

Pojūčiai pabunda ir
kaip lietaus lašai sušoka į balą.
Ir atsiveria mano atvaizdas -
Su šypsena plačia

Gaila, kad kažkoks niekšas
Purvinais batais tiesiai tykšt į balą

Kvailys, nežino, kad vasara vaikštoma basom.

2010m. Kovas

Tikri Menininkai!
Popierinės stygos
Uždegtos naiviais pirštais,
Kurie išsivaikšto kas sau.
Balsas išteka, žodžiai išbyra
Šokinėdami įkyriai skanduoja:
Aš menininkas!
Aš keistas, žiūrėkit į mane!

Ko jie nesugalvoja.
Kalba nesąmones.
Cigaretes mirko vyne,
O jas rūko aukštyn kojom.
Apsvilę pirštai rangosi po kambarį
Liečia mane,
Kaip erkės siurbia mano dėmesį.
Aplink lova šoka pilvo šokius,
su blizgiomis turgaus suknelėmis.

Kvailystės, net mano guolį
Apaugina piktžolėmis.
O kur dar visos lubos
Apkibusios minios rankomis,
nuo kurių laša įsipareigojimai.

Nebegaliu!
Išrėkiu jiems:
Būkit savimi ir išsiskirsit kvailiai!
Ir nusisuku ant kito šono.

.........

Palaiminti tie, kurie pakviesti į Avinėlio puotą.
Paslėpsiu save už pamaldžios minos,
Kad tik manęs neatpažintų.
Gal tai išduoda veidas? Akys?
Kvapas? Gestai? Kūryba?

Sakoma atleidžiama viskas, norisi tai išrėkti
su pasididžiavimu, bet akmenų yra ir Dievo namuose.
Tačiau jie gražūs ir nušlifuoti.

Jų žvilgsniai neišpasakyto aštrumo.
Išeinant gali jausti aštrų kvapą savo darbužiuose,
kuris persmelktas žmonių šleikštuliu.
Gerai, kad tokių kaip aš nesitikima Dievo namuose.

2010m.

Pertrauka

Jaučiuosi pasiklydęs kojų miške,
Kurios nenumaldomai juda,
Vis skirtingomis pusėmis,
Bandydamos mane sutrypti kaip termitą.

2010m.

Živilė

Apatiškas veidas ir šalia susirangęs
ego byloja apie ją.

Manding, improvizacija –
pagrindinis jos kompanionas,
užkanda – subtilus sarkazmas
ir desertas – džiaugsmas artimu.

Sarkazmas ir ironija suskyla
į tūkstančius krištolo dalelių.
Pasklinda po orą lyg kosminės
šiukšlės – prilipusios užgęsta.

Žalvarinis žiedas, suteptas midumi
skleidžia aromatą – žmogiška šarmą.
Charizma raudonų plaukų gelia
plaukų galiukais sukeldama euforiją

Vėjavaikiškumas, rock ir metal,
įsipynęs siurrealizmo draikanose,
minioje kaip adata.

Ją ne visi suranda.

2009m.

Nusitęsusi mįslė – kirba iš pašaknų,
lyg mintis pariedėjusi po lovą ir nerasta.
Ieškau savy sodo sūpuoklės,
kad nors trumpam galėčiau atsikvėpti.
Žvelgiu į save – Nuskenuoju.
Ieškau tokio elgesio šaknų, klaidų ir atsakingų.
Atsistoju prieš veidrodį ir
tyrinėju nepažįstamą atvaizdą.
Ieškau savasties.
Į gaudyklę įkliūna daug
keistų minčių, bet aš jų nesuprantu.
Mįslė. Užuovėjos.
Pelė kautai pagauna mano bjaurastį.
Ir padeda priešais mane –
geriant rytinę arbatą,
kad graužčiau save.
Sąžine atlieka savo darbą.
Prigimtis daro savo.
Užtraukęs savy užuolaidas,
uždarau sklendes ir išeinu iš namų...
Tai bėgimas nuo savęs? Ar prigimties tramdymas?

2009m.