2014-09-02 Antradienis

Prasminga veikla kuria gyvenimo pilnatvę ir dovanoja džiaugsmą

Auksinę Pocių santuoką neseniai palaimino Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Birutės ŠNEIDERAITIENĖS nuotrauka. Auksinę Pocių santuoką neseniai palaimino Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Birutės ŠNEIDERAITIENĖS nuotrauka. Ne tuo, kiek žmogus pragyveno, bet kaip jam Žemėje skirtą laiką praleido, reikėtų vertinti gyvenimą. Tiesa, ilgaamžių gretos retėja – tam priežasčių daug, tačiau ypač džiugina, kai sutuoktiniai švenčia svarų bendro gyvenimo jubiliejų. Kaip žinoma, nėra paprasta išsaugoti šeimos židinį, išauginti vaikus, kartu džiaugtis vaikaičiais ir, įveikus likimo skirtus išbandymus, toliau darniai eiti kartu...

Šiandien pasklaidysime mažeikiškių Irenos ir Leono Pocių penkiasdešimt bendro gyvenimo puslapių ir pasidžiaugsime žmonėmis, gebančiais iš gyvenimo pasiimti tiek, kiek būtina, vertinti ir tausoti šalia esančius, pasirūpinti ne tik savimi, bet ir pagalbos prašančiu, gyventi su viltimi, o dėl neišsipildžiusių siekų nieko nekaltinti.

Iš Pociutės – Pocienė

Gretimuose Ukrinų ir Račių kaimuose, tą pačią Pocių pavardę turinčiose šeimose ,išaugę Leonas su Irena susipažino viešėdami pas gimines. Daugiau kaip prieš 50 metų Irena buvo ką tik baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą, o Leonas trejetą metų ištarnavęs sovietų armijoje.

 

Diplomuota felčerė paskyrimą gavo į Akmenės statybinių medžiagų kombinato medicinos punktą, o iš armijos į gimtinę grįžęs kareivėlis svajojo susirasti darbą ne kolūkyje. Vaikino lūkesčiai išsipildė susitikus Ireną. Po mažiau nei pusmečio trukusios draugystės dvidešimtmetį peržengę jaunuoliai sukūrė šeimą ir gyventi bei dirbti išvyko į Akmenę. „Iš buvusios Pociutės tapau Pociene, o sūnaus žmona jau Pociuviene pavadinta“, – pašnekovė prisiminė jų šeimą palietusius kalbos norminimo paradoksus.

Traukė Mažeikiai

Jauna šeima ne iš karto buvo aprūpinta gyvenamuoju plotu, kol sulaukė eilės komunaliniam butui, teko paragauti ir nuomininkų duonos. Leonas įsidarbino Statybinių medžiagų kombinate. „Turėjome darbus, vėliau ir savo butą, bet visą laiką traukė gimtinė, – prisimena Pociai. – Netenkino kenksmingos darbo sąlygos gamykloje.“ Po ketverių bendro gyvenimo metų šeima sulaukė pirmagimės dukros Editos ir su trejų metų dukrele Pociai grįžo į Mažeikius.

Elbruso papėdėje apie 1980-uosius. Nuotraukos autorius nežinomas. Elbruso papėdėje apie 1980-uosius. Nuotraukos autorius nežinomas. Vėl teko iš naujo įsikurti, tik jau nuotaika kita, nes tokių permainų labai norėjome“, – retrospektyviai žvelgia per gyvenimą kartu ėję žmonės. Ir vėl, tik jau trise, gyveno nuomojamame bute, ieškojo pagal specialybes ir gebėjimus darbo. Leonas ilgam apsistojo Kompresorių gamykloje, o Irena – Naftos perdirbimo gamyklos medicinos punkte. Darbovietė Leonui skyrė pusantro kambario komunalinį butą. Mažeikiuose gimė antroji atžala – sūnus Edmundas. Tuo metu su keturių asmenų šeima gyveno ir Irenos motina. „Kai vaikus auginome, penkiese gyvenome pusantro kambario bute“, – jaunystės patirtimi ir išgyvenimais pasidalijo Irena.

Dirbo stropiai ir su meile

Sklaidant šeimos albumus, iš nespalvotose nuotraukose įamžintų Pocių gyvenimo akimirkų prabyla iškalbingi užrašai: „Leonas – stropumo ir darbštumo pavyzdys“, „Leonas – sovietmečio garbės lentos nuolatinis svečias“, „Kompresorių gamyklos prezidiumas švenčių metu be Leono – ne prezidiumas“, „Garbingiausi Kompresorių gamyklos veteranai“. Ne mažiau aktyvi buvo ir Irena, tai primena įrašai: „Klaipėdos medicinos mokyklos diplomantai 1959 m.“, „Jei reikia, Irena gali ir iš tribūnos kalbėti“, „Apdovanota medaliu įsiamžino su bendradarbe Bronele“, „Su Algiu 10 metų kartu į iškvietimus“, „Naftos gamyklos medicinos punkto kolektyvas“.

O kur vaikai, saviveikla, kelionės, sodas, „Bočių“ bendrija ir vaikaičiai.

Džiugina penki vaikaičiai

Irena ir Leonas su vienitele vaikaite Ugne. Nuotraukos autorius nežinomas. Irena ir Leonas su vienitele vaikaite Ugne. Nuotraukos autorius nežinomas. Gražiausi jaunystės metai nelepino pritekliumi ir laisve, tik vaikams ūgtelėjus, baigus pagrindinio ugdymo mokyklas, šeima gavo trijų kambarių butą. Tačiau juo džiaugėsi tik abu Pociai ir Irenos mama.

Edita išvažiavo mokytis į Klaipėdą, įgijo siuvėjos amatą, ten ir gyventi pasiliko. Edmundas tapo vairuotoju. Vaikai sukūrė šeimas, turi savo gyvenimus, tik ne visiems tėvynėje darbo atsiranda. Ekonominė krizė šalyje palietė ir Pocių atžalas: dukra šiuo metu bedarbė, žentas užsienyje, sūnus Edmundas dirba tolimųjų reisų vairuotoju, marti Ingrida, Mažeikiuose dirbanti kirpėja, darbo stygiumi nesiskundžia.

Editos vaikai jau dideli. Vyriausias Pocių vaikaitis Tadas jau atšventė 27-ąjį gimtadienį, jis baigė Kauno technologijos universitetą, įgijo magistro laipsnį ir dirba vienoje įstaigoje projektų vadovu, jo brolis, 24-erių Elijus, dirba Klaipėdoje automobilių servise.

Edmundas ir Ingrida senelių džiaugsmui, be dviejų sūnų, prieš trejetą metų padovanojo ilgai lauktą anūkėlę Ugnę. Vyresnėlis 21-erų Gedas dirba Anglijoje, 18-metis Karolis mokosi Mažeikių profesinėje technikos mokykloje, jis – būsimas šaltkalvis suvirintojas. Visos Pocių šeimos pati mylimiausia – trejų su puse metukų spindulėliu vadinama Ugnė.

Darnios šeimos pavyzdys

Į pokalbį su tėvais įsiterpusi marti Ingrida patikino, kad labai dažnai įvairiomis progomis tėvai su savo vaikais ir jų atžalomis susitinka senelių namuose arba vieni pas kitus. Pagrindinis Pocių šeimų maršrutas – Mažeikiai – Klaipėda: „Nepamirštame šeimos narių švenčių: gimtadienių, vardadienių, Tėvo ir Motinos dienų. Per Kalėdas ir Velykas susitinkame pas tėvus. Gyvename vieni kitų rūpesčiais.“ Irena antrindama pridūrė: „Kai vienam gerai, džiaugiamės visi, jei kuriam nepasiseka, taip pat išgyvename visi ir stengiamės padėti.“

Šalia gyvenanti marti Ingrida daug šiltų ir gerų žodžių išsakė apie savo anytą: „Edmundo ir mano tėvai man brangūs ir artimi vienodai. Kiek jie mums padėjo, sunku žodžiais išsakyti. Mes gyvename šalia, tarsi viename bute, kaip viena šeima. Dažnai mūsų pietūs bendri (ir pokalbio metu pas senelius sukiojosi Karolis, atėjo Ingrida su mažąja, – aut. past.). Kai vyro nėra, mes su Karoliu ir Ugne dažnai būname pas tėvus, o kai grįžta Edmundas, renkamės pas mus.“ Jauna moteris pasakodama neslėpė pasididžiavimo, kad turi tokius uošvius, nes „visi, kurie Pocius pažįsta, apie juos atsiliepia labai gerai ir sako, kad jie visą gyvenimą buvo kartu: į renginį ėjo kartu, į bažnyčią ir iš jos – kartu. Tai puikus pavyzdys visoms šeimoms.“

Nesigviešė turtų

I. ir L. Pociai ne tik turėjo vienodas pavardes, bet daug bendrų pomėgių. Abu nesigviešė turto, mieliau sukauptą pinigą išleisdavo savo malonumui: pirko knygas, mėgo keliauti, lankė kultūrinius renginius, o Irena vaidino liaudies teatre. Lietuvos tautinio pakilimo metu abu aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, išsakė savo nuomonę tautos apsisprendimo klausimais. Vėliau įsigijo sodą, jį prižiūrėjo ir puoselėjo. Pastaruoju metu įsijungė į aktyvią „Bočių“ bendrijos veiklą.

Dar tarybiniais laikais, kai Sovietų Sąjunga buvo uždariusi kelius į Vakarus, Irena ir Leonas apkeliavo buvusias Sąjungos šalis: pabuvojo Kaukaze, Kryme, plaukė Volgos upe, buvo pasiekę Jugoslaviją, Vengriją. „Per tuometes profsąjungas, vėliau kelionių agentūras pavažinėjome po pasaulį, pamatėme įvairių žmonių, pažinome svečias šalis ir įsigijome naujų draugų“, – bendrą pomėgį keliauti apibendrino Leonas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Pociai aplankė Italiją, Graikiją, Šveicariją ir Prancūziją. Per gyvenimą kartu einantys jie tikina, kad kiekviena išvyka praturtina, suteikia ne tik patirties, žinių, praplečia akiratį, bet vis labiau užgrūdina ir sutvirtina. „Turtų nekaupėme, tačiau pomėgiams ir Scena iš spektaklio „Trys mylimos“. Irena –antroje eilėje iš kairės, šalia režisierė Z. Norvydienė. 1977 m. Nuotraukos autorius nežinomas. Scena iš spektaklio „Trys mylimos“. Irena –antroje eilėje iš kairės, šalia režisierė Z. Norvydienė. 1977 m. Nuotraukos autorius nežinomas. šeimai užteko, – svarsto Irena. – Dėl pinigų stygiaus mažokai apkeliavome, dar abiem norėtųsi pamatyti Indiją ir kitus mažai žinomus kraštus.“

Įgyvendino slaptą svajonę

Irena prisipažįsta, kad ją nuo mažų dienų traukė scena, tačiau vidurinėje mokykloje mokėsi tokioje klasėje, kurioje visi buvo gabūs ir talentingi: „Aš niekuo iš kitų neišsiskyriau, o medicina buvo mano didžioji svajonė, kurią įgyvendinau. Tik grįžus į Mažeikius po ilgų svarstymų išdrįsau save išbandyti ilgai viliojusioje scenoje.“ Įveikusi Mažeikių liaudies teatro režisierių surengtą atranką, Irena laisvalaikį skyrė scenai. Nuo 1969 iki 1985 m., vadovaujant režisieriams Zitai Norvydienei ir Feliksui Paulauskui, trupėje dirbant šauniems saviveiklininkams, buvo pastatyta daug spektaklių, suvaidinta įvairių vaidmenų. Irenai labiausiai įsiminė pirmasis –  pagal Žemaitės apsakymą „Petras Kurmelis“ pastatytas spektaklis ir jame sukurtas motinos vaidmuo. Režisieriaus F. Paulausko iniciatyva trupė įsigijo teatro namelį – sceną ant ratų – ir su juo važinėjo po miestus ir miestelius, rodė savo pastatymus. Ūgtelėjus vaikaičiams, ir jie kartu su seneliu kaip scenos darbininkai, save vadindami „ginklanešiais“, keliavo kartu. Apie tuos laikus mielai prisiminimais dalijosi ir Leonas, esą kartą išgąsdinęs vaikaitį, kad vežime dingo močiutė ...

Politikoje trūksta vienybės

Aktyvus žmogus niekada neliks nuošalyje. Jei negali įvykių pakeisti, tai bent dalyvauja vykstančiame procese, kad vėliau netektų graužtis dėl abejingumo ar nepageidautinų rezultatų. Tokiu principu ir politiniame šalies gyvenime vadovaujasi Irena su Leonu. Savo aktyvią pilietinę poziciją išsakė 1989-ųjų liepą dalyvaudami Baltijos kelio akcijoje. Iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Pociai jokiai partijai nepriklausė, tačiau pilietiškumo dvasia pasireiškė su Atgimimo banga. Tuomet Leonas įsijungė į Sąjūdžio veiklą Mažeikiuose, 1999 m. važiavo į Vilnių, prie Seimo, kai buvo atvykęs Michailas Gorbačiovas, ir laukė jo žadėto susitikimo su žmonėmis, bet tuometinis Rusijos prezidentas pasirinko staklių gamyklą.

Leonas kartu su mažeikiškiais Sąjūdžio dalyviais aktyviai dalyvavo 1991-ųjų metų kruvinuose susidūrimuose su sovietų agresija, gynė sostinę ir jos strateginius objektus. Vėliau dalyvavo Mažeikiuose kuriant Centro sąjungos skyrių. „Kažkoks judėjimas turėjo vykti, mąstantis, atsakingas už savo šalį ir jos ateitį žmogus negalėjo likti abejingas, – laikydamasis tvirtos nuostatos pasakojo pašnekovas. – Buvo pasiūlymas jungtis prie konservatorių, aš visada renkuosi vidurį, nes gyvenime nėra absoliučiai kaltų ir teisių.“ Apie šiandienos politiką Leonas nieko gero negalėjo pasakyti: „Atrodo liūdnokai: krizės laikotarpis, valdžia daro daug klaidų, kurias reikia pastebėti, analizuoti, aptarti. Mūsų pačių išrinkta valdžia turi būti kontroliuojama, negalima rankų nuleisti, juolab, kai kartais pradedama daryti ne nuo to galo. Visiems aišku, kad iš motinų atimtos pašalpos ir pensininkų apkarpytos pensijos šalies ekonomikai nepadės.“

Irena mano, kad trūksta vienybės ir susiklausymo: „Kaip tada prie Seimo, taip ir dabar būkime kartu vardan tos Lietuvos. Visi šaukiame „Valio“, o kada rimtas reikalas, kiekvienas tempiame daugiau Lietuvos į savo kiemą.“

Nedarbas viską griauna

Ir į aštuntąją dešimtį įžengę Pociai neturi laisvo laiko. Daugiau nei savaitę teko derinti susitikimą, nes Irena Klaipėdos ligoninėje slaugė brolį. Parvežę į namus vėl rūpinosi jo priežiūra, o kur sodas, bute dažnai šurmuliuojantys vaikaičiai, pabendrauti užsukanti marti. „Esame užsiėmę, mes neturime kada nuobodžiauti, daugybė įvairiausių reikalų, – pasakoja Irena su Leonu. – Padedame, kas paprašo pagalbos, darbuojamės sode, kuriuo daugiau pasidžiaugiame, nei gauname naudos. Gal apsukos nebe tos, bet mes visada užsiėmę. Gyvename vaikais, vaikaičiais, norėtųsi, kad gyvenimas gerėtų, kad jaunosios kartos ateitis būtų geresnė. Žinoma, dar norėtųsi kur nors išvažiuoti.“

Nuo 1997-ųjų metų Pociai dalyvauja „Bočių“ veikloje, trejus metus Irena buvo bendrijos pirmininkė „Manau, kad kiekvienas, galintis nors kiek pajudėti, turi atiduoti savo duoklę, – apie pirmininko darbą mintimis dalijosi Irena. – Stengiausi, kad žmonėms būtų įdomu praleisti laisvalaikį. Džiaugiuosi, kad „Bočių“ veikla gyvuoja, joje aktyviai dalyvauja garbaus amžiaus žmonės.“

Kai tikrai daug sužinojome apie dviejų žmonių prasmingą ir, iš šalies žiūrint, laimingą gyvenimą, knieti paklausti, ko reikia, kad pasiektum gyvenimo pilnatvę?

„Galbūt gyvenimo pradžioje negebėjome branginti šalia esančio žmogaus, tačiau šiandien susipykimas nebėra aštrus, nes žinome, kad piktumu nieko neišspręsi. Tik diskutuojant, abiem išsakant nuomonę, įsiklausant galima priimti pačius sudėtingiausius sprendimus. Kažkada galvojau, kad esu teisingiausia, – teigė po Liūto ženklu gimusi Irena, – ir man dažnai nusileisdavo Mergelės ženklą turintis Leonas.“ Leonas mano, kad reikia optimizmo, daug dirbti, nes nedarbas viską griauna, ardo žmonių santykius: „Šiandien žmonės nebijo sunkumų, nebijo rizikuoti, gal todėl daug išvažiuoja į nežinią. Manau, kad reikia tikėti ateitimi, žmogus turi būti tvirtas ir optimistas.“

Komentarai (0)
Komentuoti
Kontaktiniai duomenys:
Komentaras:
[b] [i] [u] [url] [quote] [code] [img]   
=)=D=(XD:dizzy:T_T:blush:^_^=_=-_-:pout::angry:
=Oo_O:snicker::eyebrow::sigh::sick::whisper::whistle::nuu::gah::flame::cool:
:shy::kawaii::notfunny::snooty::uhh:X_XXB:talkbiz::grr::onoes::psychotic::scared:
:evil::nomnom::zombie::want::drunk::love::meow::music:
Security
Įveskite patvirtinimo kodą, kurį matote nuotraukoje.
„Būdas žemaičių“ pasilieka teisę pašalinti nesusijusius su tema, nekultūringus, pažeidžiančius įstatymus, reklamuojančius komentarus. Už komentaro turinį atsako jo autorius.
 
Naujausias numeris


Apsilankykite