„Kad pasiektum žmogiškumo viršūnę, nebūtinai turi būti ekspertas – gali būti tiesiog žmogus“, įsitikinusi G. Valantienė. Praėjusių metų pabaigoje rajono lietuvių kalbos mokytojų ekspertų gretas papildė talentinga, darbšti, kūrybinga, reikli sau ir kitiems Gabijos gimnazijos mokytoja Genovaitė Valantienė. Visą savo gyvenimą jaunosios kartos ugdymui skyrusi mokytoja sutiko savo pamąstymais pasidalinti su „Būdo žemaičių“ skaitytojais. 
 
Sąmoningas ėjimas pasirinkimo link 
Rajone žinoma pedagogė mano, kad žmogus, išeidamas į viešumą, turi būti ypatingas. „Atsistoji prieš visus ir tarsi turi ką reikšminga pasakyti, nustebinti, gal ir pats nustebti. Mane visada baugino viešas vidinio „aš“ apnuoginimas, nes kiekvienas žodis, frazė tampa pažeidžiama, gali būti iškreipta, ne taip suprasta. Mano išėjimas į viešumą sietinas su lietuvių kalbos mokytojo eksperto kvalifikacinės kategorijos įgijimu. Kas pasikeitė? Niekas. O gal daug kas? Juk kuo turtingesnis ir brandesnis mano „aš“, kuo jis gilesnis ir kūrybiškesnis, tuo įvairesni ryšiai su kitais žmonėmis, tuo prasmingesnis bendravimas. Atrasdama kuo įvairesnę save, atrandu daug įdomesnį pasaulį“, – svarstė G. Valantienė.

  Ilgai nedvejodama Genovaitė prisipažįsta, kad visa jos sąmoninga vaikystė buvo ėjimo į pedagogo profesiją pradžia. Anot pašnekovės, ši profesija ypatinga tuo, kad tave daug kas pažįsta, turi nuomonę apie tavo darbą, giria arba peikia: „Aš dar nesutikau žmogaus, kuris būtų buvęs abejingas ir neturėtų nuomonės apie mokytoją. Šioje profesijoje slypi magija, burtas, nes iš tų pinklių niekada negali išsipainioti.“ 

Genovaitė – tarp savo auklėtinių.  Lydėjo ryškios asmenybės 

Kalbėdama apie žmones, kurie buvo šalia, Genovaitė prisiminė pirmąją mokytoją, šviesios atminties D. Rukevičiūtę, Anapilin išėjusią lietuvių kalbos mokytoją V. Barvydienę, nepaprastą savo lietuvių kalbos mokytoją S. Raštikienę, kuri dar penktoje klasėje atskleidė įvairius mergaitės talentus. Vėliau klasės auklėtoją A. Strumickienę, dėstytojas S. Matulaitienę, V. Zaborskaitę, I. Veisaitę ir koleges lituanistes.

1982 metais labai gerai baigusi Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir paskyrimą gavusi į Mažeikius, savo pasirinkimu Genovaitė nustebino visą kursą. „Negalėjau kitaip, buvau reikalinga savo ligotiems tėvams, – praskleidusi metų uždangą prisimena mokytoja. – Tačiau ir šiandien džiaugiuosi, kad neklausiau fakulteto dekano perspėjimo, jog savam krašte pranašu nebūsi. Grįžau į gimtąjį miestą, savo mokyklą, Gabijos gimnaziją, iš kurios tarsi nė nebūčiau išėjusi, ir nė karto nepasigailėjau.“ Jaunai mokytojai visi padėjo, rūpinosi, daug reikalavo ir džiaugėsi ja kaip ir visais grįžusiais savo auklėtiniais. „Mano gyvenimas su Gabijos gimnazija susijęs nuo 1971 metų, čia ir mano vaikų mokykla. Patikėčiau jai ugdyti ir savo vaikaičius...“ – šmaikštavo pašnekovė.

Bilietas – šeimos laimė

Iš klasės draugių sužinojau, kad mokykloje Genovaitė buvo stropi, pareiginga, reikli sau ir kitiems mokinė. Vida prisimena, kad joms, atėjusioms iš kaimo mokyklų, sunkiai sekėsi adaptuotis mieste ir dažnai trūkdavo žinių, ne visada gebėjo įsisavinti, ką mokytojai aiškina ir užduoda išmokti namuose. „Genutė buvo moksliukė, jei ko ir nesuprasdavo per pamoką, ji išsiaiškindavo namuose, – pasakoja Vida. – Žinodama, kad Genutė sąžininga ir labai atsakinga, aš jai sakydavau: „Jei tavęs sąžinė negrauš, kad man nepadėjai ir dėl to aš gavau dvejetą, neaiškink.“ Genutė neatstumdavo. Išmokydavo dviejų teoremų ir pasakydavo, kad kitos užduotys bus panašios. Taip ir būdavo. Ji puikus, nuoširdus, geras žmogus. Ant jos pečių gulė ir klasės renginiai. Ji buvo lietuvių kalbos mokytojos V. Barvydienės numylėtinė.“

Su šeima ir geriausiais draugais Kroatijoje. Nuotraukų autorius nežinomas  Pasirinkus mokslus Vilniuje, prasidėjo smagiausi studijų metai. „Visą materialinį nepriteklių kompensavo bendravimas su puikiais žmonėmis. Dainavau folkloro ansamblyje „Poringė“, vyko koncertai, kelionės po visą Sovietų Sąjungą, folkloro festivaliai, grupės vakarėliai, paskaitos, seminarai, egzaminai. Ir knygos...“ – apie tuos laikus Genovaitė galėtų daug ir be perstojo pasakoti. Tai nepertraukiamas išminties ir žmogiškumo srautas. „Ir dabar išeinu iš pamokos nieko neužbaigusi, nes literatūra neturi nei pradžios, nei pabaigos. Man nuoširdžiai gaila visa žinančių, galinčių pamokyti ir patarti, sprendžiančių, kas teisus ir kas ne. Kai pradėjau abejoti savimi, pajutau, kad subrendau. O subręsti padėjo gyvenimas, knygos ir mano mokiniai“, – versdama 28-ąjį pedagoginio darbo metų puslapį apie ypatingą mokytojo darbą kalba Genovaitė.  

Pasak pedagogės, mokytojas – ne profesija, tai gyvenimo būdas. Lituanisto gyvenimas matuojamas ne tik rugsėjais, bet ir nuolatiniu darbų, sąsiuvinių srautu, alinančiu žinojimu, kad niekada negali atsiriboti nuo nepabaigiamų darbų. Pašaliniai žmonės kaip didelį privalumą pastebi ilgas mokytojų atostogas, o artimieji mato sveikatą alinančią kasdienybę. „Daugelis vis bando laimę įvairiose loterijose, o aš bilietų net nebeperku, nes didžiausią laimėjimą Likimas jau davė – tai mano šeima“, – sudėtingą profesiją ir laimės ieškojimą Genovaitei atsveria asmeninė laimė.

 Ir džiaugsme, ir varge – kartu
  
Genovaitės vyras Vytautas Valantis – gausios šeimos vaikas. Protingas daugiavaikės šeimos tėvų auklėjimas formavo skalsų požiūrį į gyvenimą, to mokė ir vienturtę dukterį auginusi Navardauskų šeima. Ir po ilgų bendro gyvenimo metų Genovaitė tik labai gerai atsiliepia apie savo gyvenimo žmogų, dviejų sūnų tėvą Vytautą: „Vyras visada mane suprato, palaikė, nepriekaištavo, kad gyvenu mokykla, svetimais vaikais. Tai žmogus, su šypsena einantis per gyvenimą ir į kitus žmones. Mūsų namuose priesaikos žodžiai „ir varge, ir džiaugsme“ banaliai neskamba.“  Valančių šeima užaugino du sūnus: vyresnysis Vytautas, baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, dirba advokatų kontoroje teisininku. Praėjusiais metais ir jaunėlis Gintautas baigė gimnaziją, pasirinko VGTU mechanikos inžinerijos studijas. „Visada stengėmės, kad vaikai vertintų ne tik žinias, protą, bet kad išaugtų geri, jautrūs ir padorūs žmonės. Ir savo auklėtinių tėvams sakau, kad yra geroji namų dvasia, kurią išsineša iš namų išeinantys mūsų vaikai. Toji dvasia ir sustabdo, kai norima pasielgti blogai. Tai ta riba, kurią priėjęs visada pagalvosi, kad peržengęs ją nuskriausi mylimiausius žmonės, kad jie bus nelaimingi, – Genovaitė mano, kad tik protingai mylintys tėvai gali sukurti tokią šeimos dvasią. – Manau, mums tai padaryti sekėsi.“ 

Apie Genovaitės gerą būdą ir jautrią širdį byloja ir tai, kad ji prižiūrėjo, slaugė ir Anapilin išlydėjo ne tik savo, bet ir vyro motiną. Ypač Lietuvoje retas atvejis, kai marti karšina anytą, turinčią savo dukterų.
   
Nepaprasta vidinė šviesa  

Genutė prisipažįsta neįsivaizduojanti savęs dirbančios kitą darbą. Tuomet gyvenimas netektų daugelio spalvų: „Man atrodo, kad mokytojai neskuba į pensiją ne dėl pinigų trūkumo – jie žino negalėsią gyventi be bendravimo džiaugsmo. Visada prisimenu Mažeikių dekanato dekano kan. Zenono Degučio pasakytus žodžius per Mokytojų dieną, jog mokytoją atpažinsi ne iš turtingos išorės, bet iš nepaprastos vidinės šviesos. Stebiu kolegas ir matau jų optimizmą, gerumą, šmaikštumą, originalumą, džiaugimąsi smulkmenomis. Parodykit kitą tokią profesiją! Ir šiandien už visas kvalifikacines kategorijas esu dėkinga žmonėms, kurie nuolat man padėjo, manimi tikėjo.“  Mokytoja prisimena – kai rengėsi atestacijai, peržvelgė, sudėliojo padarytus darbus ir pati nustebo nuveiktų darbų gausa. Tai padaryta dažnai niekam neliepiant: „Visada mokytojo „variklis“ yra mokiniai. Ypač artimi tie, kuriuos užsiauginau nuo penktos klasės. Pirmoji gimnazistų laida buvo 1999 metais, 2007-aisiais išleidau savo auklėtinius – šokėjus, dainininkus, aktorius, sportininkus, fotografus, poetus, fizikus, filosofus, keliautojus ir... Visada sekėsi – turėjau puikių auklėtinių, geranoriškų, pakančių, nuoširdžiai besidžiaugiančių gyvenimu, – susimąsčiusi mokytoja Genovaitė tarsi sau pripažino, kad Lietuva ateitį turi. – Ir kasdien bendraudama su savo mokiniais turbūt kur kas daugiau gaunu negu duodu.“ 
 
Turiningas laisvalaikis 
 
Mokytoja ekspertė pripažįsta, kad vien darbu sotus nebūsi. Genovaitė daug skaito, mėgsta organizuoti renginius, fantazuoti ir kurti žaidimus. Pedagogė mieliau pati sukuria pramogą ir dovanoja džiaugsmą kitiems, nei gaišta laiką ieškodama internete. Daugelis žino, su kokiu užsidegimu mokytoja dainuoja ir to moko kitus. Turėdama galimybę visada niūniuoja, kuria sau mielas melodijas. Užaugus vaikams, daug laiko skiria kelionėms, ypač pamėgo kalnus. Su šeima ir draugais pabuvojo Šveicarijoje, Kroatijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Saksonijoje, Čekijoje... Svajonių išsipildymą atmiežus karčia tikrove, Genovaitė patikina, kad norėtųsi nukeliauti ir pasidairyti toliau, bet per plona piniginė: „Visada grįžtu iš kelionės kitokia. Net negaliu pasakyti, kas atsitinka. Gamtos didybė supurto egoistinį „aš“, ir tampu lyg nuoširdesnė, švaresnė.“   Kas gyvenimą susiejo su literatūra, tam nesvetimas ir teatras. Be sielos atgaivos, Genovaitė vis dažniau prisimena judėjimą. Pastaruoju metu sakosi atradusi ir šokį. Mokytoja šmaikštauja: „Gal ir amžius, ir stotas sakyte sako, kad vėlu jau šokti. Bet tai toks užsiėmimas, kuris leidžia atsiriboti ir pamiršti viską. Anksčiau šokti visai nemėgau, o dabar, suskambus muzikai, su vyru iškart nusprendžiame, kad tai samba, fokstrotas, salsa ar koks kitas šokis. Ir nebegalime nusėdėti.“
  
Žmogiškumui nebūtinas ypatingas vardas  

Mokytoja – pirmiausia moteris, o kuriai nepatinka paplepėti, iš širdies pasijuokti, pasmaguriauti įvairių saldumynų. Genovaitė mielai žiūri įtempto siužeto filmus, bendrauja su draugais, kurių daug sako neturinti. Tačiau su tais, su kuriais susitiko dar 1984-aisias, tebedraugauja. Laiko patikrinti draugai – didelis turtas. „Džiaugiuosi, kad jų neatbaidė mano audringas temperamentas, gamtos dovanotas rūstus veidas ir Šauliui būdingos nuolatinės teisybės paieškos“, – kaip visada atvira ir linksmai nusiteikusi pašnekovė prisipažįsta, kad labiausiai ją vargina nenuoširdumas. Pedagogė pastebi, kad žmonių, po šypsena ir apsimestiniu lipšnumu slepiančių geluonį, daugėja. Ir mano, kad ne varžytis, ne susipriešinti reikia, o ieškoti žmogaus net ten, kur kartais jo nėra: „Gyvenime gėris ir žmogiškumas reiškiasi labai paprastai ir konkrečiai: palankumu, draugiškumu, užuojauta, pagalba, teisingumu, meile. Visus tuos žodžius sieja viena –  žmogiškumas. Kad pasiektum tą viršūnę, nebūtinai turi būti ekspertas – gali būti tiesiog žmogus.“