Reklama 2

Švietimo ekspertė E. Pranckūnienė: „Ant dabartinių mokytojų laikosi Lietuvos švietimas“

 

Ar pasitikime žmonėmis, dirbančiais mokyklose? Ar mūsų švietimo sistema orientuota į žmones, ar į rodiklius? Apie tai kalbamės su švietimo eksperte Egle Pranckūniene, Mokyklų tobulinimosi centro steigėja.

Kokia pagrindinė mokyklos funkcija – ar parengti visapusiškai harmoningą asmenybę, ar ruošti specialistus šalies ūkiui?

Nepriklausomybės pradžioje buvo kuriama švietimo vizija, siekusi paruošti visavertę asmenybę, atskleisti kiekvieno žmogaus potencialą, o darbo rinka niekada nebuvo pagrindinis vizijos kūrėjų tikslas. Europos Sąjungai – ekonominei sąjungai – rūpi tik tai, kiek švietimas ekonomiškai prisideda prie ūkio plėtros. Toks požiūris daro didelę įtaką ir mūsų švietimui. Todėl kyla daug prieštaravimų: turėdami humanistinę žmogaus asmenybės ugdymo sampratą su šūsniu naujausių dokumentų („Geros mokyklos koncepcija“ ir t. t.), turime ir realių sprendimų, kurie rodo, kad į švietimą žiūrima kaip į ūkio priedėlį. Nuolat prikaišiojama universitetams, jog jie prastai rengia specialistus. O kas vyksta su humanitarinio ir socialinio profilio mokslais ar menais, kurie netarnauja ūkiui? Jie labai siaurinami ir naikinami. Idėjiniu lygmeniu viskas atrodo neblogai, bet praktiškai matome visiškai priešingus dalykus, todėl švietimo praktikai yra šizofreniškos būsenos. 

Spalio mėnesį atvykęs PISA iniciatorius A. Schleicheris teigė, kad Lietuvos mokytojai mažai laiko bendrauja su vaikais, jų tėvais ir vienas su kitu. Kaip pakomentuotumėte šį teiginį?

Turime programą „Renkuosi mokyti“, tad kartkarčiais vykstame į mokyklas stebėti, kaip jauniems mokytojams sekasi dirbti ir bendrauti su vaikais. Galiu paminėti vieną atvejį apie jauną mokytoją, dirbančią su labai sudėtinga klase, kurioje keli vaikai turi ir specialiųjų poreikių, ir elgesio problemų. Pasiteiravau, ar ji pasidalina savo problemomis su kolegomis. Ji atsakė, kad teiraujasi kitų mokytojų, kaip jiems sekasi, tačiau jie nesidalina. Tuomet ji mano, kad gal tik jai nesiseka, kai visi kiti kuo puikiausiai susitvarko su savo problemomis. Nors aiškiai matyti, jog tai sisteminiai dalykai, kurie neišspręsti mokyklos lygmeniu. 

O kodėl tai vyksta?

Prieš daugelį metų tarp mokyklų prasidėjo didelė konkurencija, kuri persimetė ir į jų vidų. Vykdydami projektą „Lyderių laikas“ dirbame su savivaldybėmis ir įvairių mokyklų mokytojais, kurie tariasi, ką galima keisti. Mokytojai tiesiog išsižioja, išgirdę, kad vos už trijų žingsnių esančioje mokykloje vyksta dalykai, apie kuriuos jie nieko nežino. Pedagogo profesija vis dar suvokiama kaip labai individuali, tačiau dabar tai jau tampa nebeįmanoma. Yra tiek daug problemų, kurių mokytojas negali išspręsti pats, tarp jų ir bendradarbiavimas su šeimomis.

Labai svarbus mokyklos vadovo vaidmuo – ypač mokytojų profesiniam tobulėjimui. Kuo daugiau vadovas tam skiria laiko, tuo geresni mokinių mokymosi rezultatai. O pas mus, deja, vadovas dažnai suprantamas kaip tas, kuris turi rūpintis ūkiniais reikalais, remontais. Klaipėdos Vydūno gimnazijos direktorius Arvydas Girdzijauskas rašo ir apie didžiulę biurokratinę naštą, gulančią ant vadovo pečių. Svarbu vadovo nuostatos: ar jis ūkio vadovas, ar tikrasis mokymosi lyderis. Jei norime, kad mokytojas pasitikėtų mokiniu, turime suvokti, jog ir mokytojas nori, kad juo pasitikėtų. 

Dabar daug rašoma ir kalbama apie Suomijos švietimą. Kodėl Suomijoje patys geriausieji tampa mokytojais?

Tai šiek tiek yra ir mitas, neturėtume Suomijos idealizuoti. Man atrodo, jog vienas pagrindinių dalykų yra tas, kad Suomija pasitiki savo mokytojais. Kanados mokslininkas Dinas Finkas teigia, kad švietime egzistuoja du modeliai: vienas profesinis, pagrįstas pasitikėjimu tais žmonėmis, kurie dirba, o kitas – gamybinis, kai įsivaizduojama, jog švietimo sistema veikia be žmonių, manant, kad svarbu prikurti visokių mechanizmų, reglamentų, įvesti kadencijas, ir tuomet sistema pati veiks. Tokio modelio šalininkai neįsivaizduoja, kad mokykloje veikia gyvi žmonės – vaikas, tėvai, mokytojai – su savo tikslais, emocijomis ir kitomis žmogiškomis savybėmis. Suomija, Kanada ir dar kelios šalys yra pasirinkusios būtent profesinį modelį. O dauguma šalių, taip pat ir Lietuva, krypsta į gamybinį. Profesiniame modelyje suvokiama, kad visa jo vertė yra žmonės – jie viską kuria. Reikia, kad būtų labai kompetentingų žmonių, kurie galėtų tobulėti, gauti pagalbos, ir visos reformos turėtų būti skiriamos būtent tam. O ne prikurti struktūrų, kurios nepadeda mokiniams mokytis. 

Pasirinkus profesinį modelį investuojama į žmones, valstybės politika skirta stiprinti profesinį kapitalą. O gamybinio modelio atveju daugiau remiamasi verslo principais – svarbiausia gauti rezultatą. Šis modelis, kaip paprastesnis, daug patrauklesnis politikams. Daug paprasčiau įvesti vadovų kadencijas, negu pasiekti, kad darbas būtų norimas, kad į konkursą ateitų 10–15 kandidatų. 

O kiek ateina dabar?

Būna, kad ir nulis. Daugelyje savivaldybių ketvirtą ar penktą kartą skelbiami konkursai į tuščias vadovų vietas. Pasak Arvydo Girdzijausko, dabartiniams vadovams perduodama žinutė, kad jie per ilgai dirba. Vadinasi, jie turi trauktis, nesvarbu, kaip jie dirba. Ir svarbu tampa ne tai, kaip jis dirba, o tai, kiek dirba. O ką tas žmogus darys toliau? Yra daugybė žmonių, turinčių neįkainojamos patirties. Turėtų atsirasti sistema, pritraukianti talentingų pedagogų. Mes nepritrauksime žmonių į šį darbą, siųsdami žinią, kad nepasitikime... 

Suomiai pasitiki žmonėmis. Jie daug investuoja, atrenka tinkamus kandidatus. Suomijoje vadovai neina stebėti pamokų, kas pas mus laikoma didžiule pažanga. Ten direktorius pasitiki mokytojais, yra ryšys tarp politikos, praktikos ir tyrimų. O pas mus tarp politikų, praktikų ir mokslininkų yra visiška atskirtis. Priimant sprendimą dėl vadovų kadencijų turėjo būti atliktas tyrimas. Kaip yra ten, kur vadovai dirbo daug metų? Kodėl ten blogai? Jei yra vadovų, kurie tikrai blogai dirbo 30 metų, kodėl jų steigėjas – savivaldybė – galėjo ramiai sėdėti ir žiūrėti? Juk yra daugybė institucijų, tai kodėl jos neveikia? 

O kas bus, kai patyrusį vadovą pakeisime geru, jaunu – ar tikrai pagerės mokyklos situacija? O suomiai daug investuoja į tyrimus, ir kiekvienas mokytojas suvokiamas kaip tyrėjas. Mes turime nepamiršti, kad išgyvenome didžiulį virsmą. Mokykla atspindi taip pat ir socialinius virsmus. Vaikų yra labai įvairių, kai kuriems reikalingi specialieji mokymai, o tėvai dažnai nenori pripažint, kad jiems reikia pagalbos. Egzistuoja vartotojiškas požiūris: aš negaliu nieko, o mokykla privalo man duoti viską. 

Ar šiuo metu Lietuvoje yra bendras sutarimas, kas geriausia būtų mokyklai? Koks modelis bus pasirinktas?

Manyčiau, kad turėtume grįžti prie nepriklausomybės ištakų, kai dr. Meilė Lukšienė, subūrusi Lietuvos intelektualus, kūrė Lietuvos švietimo viziją. O ji ir šiandien visiškai nepasenusi! Mes turėjome humanistinį požiūrį apie kiekvieno asmens neprilygstamą vertę, jo potencialo atskleidimą. Apie švietimą kaip kūrybą, savos kultūros kūrybą, ir tas švietimo ir kultūros susipynimas buvo stipriai akcentuojamas. Bet dėl globalių įtakų ir kitokių vidinių virsmų nukrypome į šalį. 

Vienas tyrėjas yra pasakęs, kad mokymas – pats pavojingiausias darbas, nes tie, kurie moko, yra labai pažeidžiami.

Švietimo tikslai tapo daugiau instrumentiniai. Pradžioje vyravo humanistinis požiūris į asmenybę, demokratizavimas, po to po truputį užgožė tikslai dėl efektyvumo, kad pigiau viskas kainuotų. Mūsų dokumentuose copy/paste perkeliami tikslai, o priemonės jau iš kitų failų. 

Reikia kalbėti ne vien apie švietimą. Kol nesuprasime, kad žmogus yra pagrindinė vertybė, kol visais lygmenimis nebus įsisąmoninta, jog sistema turi tarnauti žmogui, o ne žmogus – sistemai, tol sunkiai ką nors nuveiksime. Švietime tarpusavio santykiai yra esmių esmė. Vienas tyrėjas yra pasakęs, kad mokymas – pats pavojingiausias darbas, nes tie, kurie moko, yra labai pažeidžiami. Jei nuoširdžiai nori kitą išmokyti, daliniesi savimi, save atverdamas, esi pažeidžiamas. Kol bus mąstoma apie reglamento, struktūrinius dalykus, tol būsime pažeidžiami. 

Daktarė Meilė Lukšienė buvo sukvietusi intelektualus – tai buvo garbė dirbti Lietuvos labui. Dirbant „Atviros Lietuvos fonde“ irgi buvo sutelktos didžiulės pajėgos. O dabar politikams nebereikia tų pajėgų, jie patys žino, ką daryti. Kad ir su tomis kadencijomis – nereikia tyrimų, patys sugalvoja ir priima tą sprendimą. Dabar paradoksas: turime tų intelektualinių pajėgų, daug mokslininkų, tyliai dirbančių, turime gerų praktikų, bet jie visi išsibarstę. Tokie sprendimai labai nuvilia žmones, atidavusius visą gyvenimą mokyklai ar universitetui – jiems labai skaudu. 

Neseniai skaičiau pokalbį su Estijos kino centro vadove. Jiems svarbu ne tik atrinkti geriausius projektus, bet svarbu ir žmonės – kad jie augtų. Pas mus mąstoma – paremsime kelis projektus, o ką darys kiti? Eis indų plauti? Gerai, jie plaus tuos indus, bet ar jie augs kaip profesionalai tuo metu?

Mums reikia matyti kuo plačiau visą profesinį lauką, siekti, kad žmonės augtų kaip profesionalai. Sakoma, jog mokytojai nusenę, bet dabar jie tokie yra. Vaikus turime čia ir dabar, mokytojus turime čia ir dabar. Jais visas švietimas ir remiasi.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode